Visa, kas egzistuoja pasaulyje, turi kažką mums pasakyti: uolos, šiukšlės, netgi mūsų nusivylimai ir nesėkmės, nes viskas priklauso beribiam, pulsuojančiam modeliui, kuris vadinamas žeme. Viskas, kas egzistuoja, kam nors priklauso. Jeigu kokia nors šio modelio dalis mums kelia nerimą, tai tik todėl, kad nesuvokiame jos indėlio visumai.

Kartais esame nusivylę patys savimi, niekas mums netinka. Tai, ką iš tikrųjų jaučiame, yra atskirtinumas, netinkamumas, ir todėl nesiderina. Kodėl mes taip elgiamės su savimi? Apsimetame, kad esame kitokie, kad niekas negali mūsų suprasti. Iš tikrųjų tai tik vaikiškas žaidimas. Mus supa minėto modelio dalelytės, su kuriomis mes sutampame taip, kaip spyna su raktu, kaip kalnų namelis su uolomis.