Mūsų Guru

Kaip maistas yra reikalingas kūnui, taip malda ir meditacija yra reikalingos sielai.

Swami SIVANANDA SARASWATI

(1887.09.08-1963.07.14)
Vienas iš didžių Indijos jogos mokytojų ir hatha jogos pradininkų. Sėkmingai dirbo gydytoju, vėliau atsižadėjo materialaus pasaulio, intensyviai meditavo ir pasiekė savirealizaciją. Parašė virš 300 knygų, kuriose paprastais žodžiais aiškina esminius jogos ir filosofijos aspektus. Savo ašrame Dieviško gyvenimo bendruomenė Rišikeše, Himalajuose, išugdė daugelį didžių mokinių.

Mokymo sistema

Mokymas mūsų studijoje paremtas vientisa sistema, skirta vakarietiškos kultūros žmogui. Sistema susideda iš 5 dalių.

Fiziniai pratimai (Asanos). Lavina sąnarius, raumenis, gerina kraujo apytaką ir lankstumą. Asanų nauda ne tik kūnui. Jos moko sutelkti dėmesį ir medituoti, padeda būti sveikam.

Kvėpavimo pratimai (Pranayama). Susjungia visą kūną su saulės rezginiu, kuriame slypi didžiulės energijos sankaupos. Specialiais kvėpavimo pratimais ši energija nukreipiama jauninti kūnui ir protui.

Atsipalaidavimas (Savasana). Labai svarbus proto ir kūno sveikatai. Joga moko atpalaiduoti kūną, protą ir dvasią.

Tinkama mityba (Vegetarizmas). Tai sąmoninga mityba. Jogas valgo tai, kas palankiausia kūnui bei dvasiai.

Pozityvus mastymas, meditacija (Vedanta ir Dhyana). Išsklaido stresą ir suteikia energijos. Meditacija gerina dėmesio koncentraciją, protui suteikia ramybės, o dvasiai stiprybės. Meditacija naudinga kiekvienam, ypač tiems, kurių gyvenimas įtemptas ir kurpinas stresų.

Jogai vaizduojasi gyvenimą kaip trikampį. Pirmasis šio trikampio taškas – gimimas. Nuo jo aukštyn kylanti linija vaizduoja augimo tarpsnį; aukščiausiasis taškas – jaunystę, o žemyn besileidžianti linija – irimą. Paskutinis taškas – mirtis. Tačiau yra ir trikampio pagrindo linija, simbolizuojanti gyvenimą po mirties, kuris baigiasi nauju gimimu. Augimo tarpsnio, vadinamojo anabolinio proceso, viršūnė pasiekiama sulaukus 18–20 metų. Jaunystėje atsinaujinančių ląstelių daugiau nei mirštančių arba tiek pat. Paprastai žmogaus kūnas išlieka sveikas ir jaunatviškas vidutiniškai iki 30-ties metų. Maždaug nuo 35-erių metų pradeda vyrauti irimo, arba vadinamasis katabolinis procesas; anabolinis procesas sulėtėja ir kūno mechanizmas pradeda gesti. Šis procesas priartina senatvę, kai prasideda kūno ir proto negalios.
Tačiau jogai sako, kad mes nesame gimę tik tam, kad patirtume skausmą ir kančią, ligą ir mirtį. Gyvenimo tikslas yra daug didingesnis. Tačiau dvasinės gyvenimo tikslo paieškos reikalauja skvarbaus proto ir stiprios valios, o tai gali užtikrinti tik sveikas kūnas ir dvasia.
Todėl senovės išminčiai sukūrė ištisą sistemą, padedančią sustabdyti arba sulėtinti irimo, arba katabolinį, procesą ir išsaugoti kūno ir proto stiprybę. Įdėmiai stebėdamas šiuolaikinių vyrų ir moterų gyvenimo būdą ir poreikius, sugrupavau senąją jogos išmintį į penkis pagrindinius principus, kuriuos nesunkiai galima pritaikyti kiekvienam gyvenimo keliui. Šie principai tokie: (1) tinkami pratimai; (2) teisingas kvėpavimas; (3) tinkamas atsipalaidavimas; (4) tinkama mityba; (5) pozityvus mąstymas ir meditacija.

 

Tinkami pratimai tarsi alyva veikia sąnarius, raumenis, raiščius, sausgysles ir kitas kūno dalis, greitina medžiagų apykaitą ir didina lankstumą. Jokios kitos sistemos pratimų poveikis žmogui nebuvo taip nuodugniai patikrintas kaip jogos. Jogos asanoje (pozoje) reikia išbūti tam tikrą laiką (žodis „asana“ reiškia stabilią pozą). Lėtai ir sąmoningai atliekamos asanos duoda naudos ne tik kūnui – taip lavinama proto koncentracijos ir meditacijos įgūdžiai.
Jogos pratimais visų pirma siekiama išsaugoti sveiką nugarą. Stuburas yra nervų sistemos centras, kūno telegrafas. Sveikas stuburas, tiesioginis galvos smegenų tęsinys, padeda palaikyti kūno sveikatą. Atliekant tinkamus pratimus stuburas išlieka lankstus ir stiprus, todėl suaktyvėja medžiagų apykaita, nervai gauna reikalingą maisto medžiagų bei deguonies kiekį ir kūnas išlieka jaunatviškas. Kinų patarlė sako: lanksti nugara lemia ilgą gyvenimą.
Asanos veikia visą kūno sistemą, ypač svarbiausius jos taškus, puikiai žinomus kinų akupunktūroje. Šių taškų stimuliavimas didina nervines energijos, vadinamos prana (sanskrito k.) arba chi (kinų k.), srautą. Asanos taip pat veikia gilesnes ir subtilesnes kūno dalis. Asanų metu atliekant įvairius judesius masažuojami ir stimuluojami vidaus organai, suaktyvinama jų veikla. Kadangi jogos pozos visada atliekamos giliai kvėpuojant, atsipalaidavus ir susikoncentravus, jos taip pat padeda stiprinti proto kontrolę. Iš prigimties nestabilus ir nuolat jausminių potyrių dirginamas protas atsiskiria ir atsiriboja nuo jausmų, liaujasi blaškęsis ir pamažu ima paklusti.

Teisingas kvėpavimas sujungia kūną su jo baterija – saulės rezginiu, kur sukaupta be galo daug energijos. Stimuluojama specialių jogos kvėpavimo pratimų (pranajama), ši energija išvaduojama kūno ir proto atsinaujinimui skatinti.
Daugelis žmonių kvėpuodami naudoja tik dalį plaučių galios. Jie kvėpuoja paviršutiniškai, išnaudodami tik mažą plaučių tūrio dalį, vaikšto susikūprinę, nuolat jaučia skausmingą įtampą viršutinėje nugaros dalyje ir kakle bei kenčia nuo deguonies trūkumo. Tokie žmonės greitai pavargsta ir patys nežino kodėl.
Šiems nelaimėliams tereikia išmokti paprasčiausių kvėpavimo pratimų, kuriuos galima atlikti sėdint prie stalo, židinio ar mašinoje. Taisyklingas diafragminis kvėpavimas gali pašalinti įtampą ir netgi depresiją.
O visų svarbiausias gero kvėpavimo rezultatas – pranos, arba nervinės energijos, didinančios mūsų gyvybinės energijos sankaupas, koncentracija. Suvaldyta prana leidžia suvaldyti protą.
Visos kūno ligos gali būti pakirstos iš pašaknų, reguliuojant praną, – štai toks tas slaptasis gydymo menas. Akupunktūra ir šiatsu, gydymas tikėjimu, prisilietimais ar kitaip yra labai sukoncentruotos – sąmoningai ar nesąmoningai – pranos pavyzdžiai. Paprastai kvėpuodami mes gauname labai mažai pranos, tačiau susikoncentravę ir sąmoningai reguliuodami kvėpavimą įvairiuose nervų centruose ir smegenyse galime sukaupti jos daugiau. Daug pranos turintis asmuo spinduliuoja gyvybingumą ir jėgą.

Tinkamas atsipalaidavimas ataušina sistemą kaip radiatorius mašiną. Atsipalaidavimas yra natūralus būdas pasikrauti. Kada kūnas ir protas nuolat pervargę, mažėja jų efektyvumas. Siekiant sureguliuoti ir subalansuoti kūno ir proto veiklą, būtina išmokti taupyti kūno gaminamą energiją. Energijos taupymas – svarbiausias tikslas mokantis atsipalaiduoti.
Šiandieninis visuomenės gyvenimas, maistas, darbas ir netgi vadinamieji pasilinksminimai (pavyzdžiui, rokenrolas) neleidžia žmogui atsipalaiduoti. Daugiau energijos sunaudojama nuolat palaikant pasirengusius dirbti raumenis negu iš tiesų dirbdant. Netgi ilsėdamasis žmogus sunaudoja daug energijos dėl nereikalingos kūno ir proto įtampos. Taigi didžioji dalis kūno energijos iššvaistoma.
Per dieną mūsų kūnas paprastai pagamina rytojui reikalingas medžiagas ir energiją, deja, dažnai visa tai per keletą minučių suryja bloga nuotaika, pyktis, apmaudas arba susierzinimas.
Atsipalaidavus prana beveik nenaudojama. Tik šiek tiek jos reikia pagrindinėms funkcijoms palaikyti, o visa kita kaupiama ir saugoma. Norint pasiekti visišką atsipalaidavimą, reikia perprasti tris jo lygmenis – fizinį, protinį ir dvasinį. Kol bent vienas lygmuo nepaklūsta, atsipalaidavimas nėra visiškas.

Tinkama mityba aprūpina kūną kuru. Jogo valgis vegetariškas; tai švarūs, paprasti, natūralūs, lengvai virškinami ir pasisavinami produktai, stiprinantys sveikatą. Norint subalansuoti mitybą, reikia šiokių tokių žinių. Kūno poreikiams patenkinti būtini penkių rūšių elementai: baltymai, angliavandeniai, mineralai, riebalai ir vitaminai. Švieži neperdirbti produktai (geriausiai natūralūs, neužteršti chemikalais ir pesticidais) geriau patenkina organizmo poreikius. Maistą perdirbant, rafinuojant ir ilgalai termiškai apdorojant sunaikinama didžiuma jo vertės.
Gamtoje veikia vadinamasis maisto ciklas, arba maisto grandinė. Saulė yra mūsų planetos gyvybės šaltinis. Vegetarai valgo geriausius šios maisto grandinės produktus, maisto medžiagas gaunančius tiesiai iš saulės.
Jogų požiūris į valgymą yra „valgau, kad gyvenčiau“, o ne „gyvenu, kad valgyčiau“. Remdamasis žiniomis ir patirtimi, jogas sprendžia, kokio maisto ir kokį mažiausią kiekį reikia suvartoti, siekiant didžiausios naudos kūnui ir protui, mažiausiai kenkiant gamtai ir nesuteikiant kančios kitoms būtybėms. Kai suvokiamas pasaulio vientisumas, galvojant apie valgį taip pat galvojama ir apie kitų būtybių alkį, gyvūnų kančias ir aplinkos būklę. Viena iš svarbiausių būdų rūpintis planeta – maitintis apgalvotai.
Pasninkavimas taip pat yra jogos mitybos režimo dalis. Pasninkavimas ir poilsis yra universalus gamtos vaistas nuo visų ligų, pradedant karščiavimu ir baigiant kaulų lūžiais. Kartu su malda pasninkavimą rekomenduoja ir visos pasaulio religijos kaip apsivalymą, savidrausmės ir savikontrolės ugdymo priemonę.

 

Pozityvus mąstymas ir meditacija moko valdyti save. Intelektas išgryninamas, žemieji instinktai sąmoningai valdomi neblaškomo proto ir savitramdos.

Joga – didi praktikos filosofija. Kaip sakė didysis jogos Mokytojas H. H. Swami Sivananda: „Vienintelis tikros ir ilgalaikės žmonijos vienybės pagrindas yra širdies religija. O širdies religija yra meilės religija“. Arba: „Samadhi (aukščiausia pažinimo būsena) yra palaiminga sąjunga su aukščiausiuoju Aš. Ji leidžia tiesiogiai intuityviai realizuoti begalybę. Tai vidinė dieviška patirtis, iškylanti aukščiau kalbos ir proto. Jums šį tikrąjį Aš reikės realizuoti giliai medituojant. Ten nustoja veikti jausmai ir protas. Ten nėra nei laiko, nei priežasties.“